atlaikyti

atlaikýti Š 1. tr., intr. neleisti ką padaryti, sukliudyti, sutrukdyti, suturėti: Atlaikiaũ virstantį J. Vandenį atlaikýti KII173. Dabar ir jam jau sunku atlaikyti ašaras I.Simon. Ar atlaikýsi, jeigu ji norės už jo išeiti! Skr. Arklius nebuvo galima taip greitai atlaikyti Kel1881,53. Jis atlaikė nuo mokyklos tą povaikį Pgg. ║ būti tvirtam, galėti suturėti ką: Pavartė, pakilnojo [žuobrį], užgulė rankenas – nieko, ielakstis atlaikys, tik išara išsiklibinus V.Myk-Put. Bačkos neatlaiko tokio alaus Srv. Jis manė, kad joks laivas negalės atlaikyti ledų spaudimo rš.

neatlaikýtinai adv.: Turia verst jį neatlaikytinai prš. neatlaĩkomai adv.: Šypsena veržėsi iš jos sielos ir neatlaikomai nušviesdavo visą jos veidą net ir tada, kai ji to nenorėjo rš. Aš neatlaikomai šalin bėgu nuo trenksmo prš.

2. refl. susiturėti, susitvardyti: Aš negalėjau atsilaikýti nesijuokęs KII380. Jie turėdavo nuo mėsos, sviesto, kiaušių atsilaikyti prš. 3. tr. pakelti, išlaikyti ant savęs: Vieną žmogų ji (lenta vandenyje) turi atlaikyt rš. Nulinkusios obelų šakos vos atlaiko tamsiai raudonų ir auksu spindinčių obuolių pynes V.Myk-Put. 4. tr., intr. pakelti ką nemalonų, iškęsti, ištverti, nepasiduoti: Vieną kulką jis atlaikys, kad ir tokia siaura jo krūtinė I.Simon. Pušys atlaikys audras rš. Visame mūsų darbe mums tekdavo atlaikyti labai smarkius puolimus iš įvairių pusių rš. Neatlaiko akmenėliai armotų balselių, o mes turim atlaikyti, jaunieji broleliai DvD36. Visas ligas atlaikiaũ Gs. Kokias aš tąsyk kančias atlaikiaũ! Skr. Tėvas, neatlaikęs dukters žvilgsnio, nukreipė į šalį akis ir vėl ėmė ieškoti pypkės V.Myk-Put. ^ Butelys viską atlaĩko (girtas viską pakelia) Skr. Ne tas stiprus, kurs muša, bet tas, kurs atlaiko (prž.) rš. Neatlaĩko juoku (nesitveria juokais) Brb. | refl.: Retas žmogus galėjo prieš jų rūstų žvilgsnį atsilaikyti rš. Negalėjau atsilaikyti prieš pagundą pamatyti tokį nepaprastą reginį J.Balč. 5. tr. Skr padaryti netinkamą, pagadinti, nudėvėti: Dvejus batus atlaikiau – taip šokau per vestuves Bržr. Gerų gerą kalvaratą atlaikiau: susproginėjo, lauke beverpant Šts. Ir dalgę atlaikiau, atlašas bepjaudamas Šts. ║ užmušti: Strypas kliuvo jai par galvą, ir ant vietos atlaikė rš. 6. tr. valdyti, tvarkyti: Juk ji tik ir atlaĩko tą gyvenimą: jis ant lovos treji metai Skr. Kol gyvas buvo dėdė, tai jis atlaĩkė ūkį, o dabar turėjo parduot iš varžytinių Snt. 7. tr. leisti gyventi, išsaugoti: Kaip taũ Dievas lig šiolei atlaĩkė? Ds. ║ išgelbėti: Ir kamparo daviau, ir spiritu tryniau, ir dviejų neatlaikiau – nustipo Grl. 8. tr. pašalinti, išleisti: Gaspadorius berną savo greitai atlaikė J. 9. tr. gauti: Jeigut ką atlaikysiu, tai atsiųsiu pagal tamstos norą TŽIV388. 10. tr. atbūti ką: Sėdėjo ilgus metus, ale, jau atlaikę savo, sugrįžo namo pas tą durnių BsPIII195. 11. tr. J, M junginyje su daiktavardžiu žymi atlikimą, įvykdymą veiksmo pagal to daiktavardžio reikšmę: Atlaikėm večerę Skd. Mišią atlaiko, poterius atkalba A1884,382. Atlaikius pasisveikinimus, gaidys suplasnojo su sparnais ir pragydo IM1858,40. Ten atlaikę pakastynes, su didele rauda įdėjo jį į duobę S.Stan. Varniūse su dide iškilme atlaikė budynę M.Valanč. Tą sunkią kelionę kas noris jaunesnis atlaikys I. | refl. tr., intr.: Klebonas atsilaĩkė [mišias] ir išėjo Skr. | Mišios labai greit atsilaĩko Ėr. 12. tr. atšvęsti: Čia Velykas atlaikiaũ Ar. Atlaikyti garbingą dieną rš. 13. tr. baigti duoti išlaikymą: Jau savo dienas piemenį atlaikiau Ds. \ laikyti; aplaikyti; atlaikyti; dalaikyti; įlaikyti; išlaikyti; nulaikyti; palaikyti; perlaikyti; pralaikyti; prilaikyti; sulaikyti; užlaikyti